Baltų gentys
Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės – medžiotojai – pasiekė paleolito pabaigoje; spėjama, žmonės čia galėjo gyventi ir anksčiau, bet jų pėdsakus greičiausiai sunaikino ledynai. Šio laikotarpio kultūros grupę (gentį) galėjo sudaryti apie 500 žmonių. Gentis, manoma, susidėjo iš giminystės ryšiais susijusių 10-20 bendruomenių, kurių kiekvienai priklausė 5-7 šeimos. Šeimoje, kaip nustatyta pagal archeologinių radinių sankaupas, galėjo būti 5-7 žmonės. Mažą gyventojų skaičių lėmė menkos galimybės prasimaitinti; verstasi sezonine šiaurinių elnių medžiokle, kuri vykdavo jiems migruojant, ir maisto rinkimu.Paleolitinę Svidrų kultūrą 8 tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje pakeitė mezolitinė Kundos kultūra. Šio laikotarpio žmonės gyveno mažose, apie 200-500 m² dydžio laikinose gyvenvietėse, kurias kūrė upių ir ežerų pakrantėse, jų vietas dažnai keisdavo, bet į patogesnes gyventi po kurio laiko grįždavo. Žinoma daugiau, kaip 100 gyvenviečių.
6 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ėmus gyventi sėsliau žmonės galėjo daugiau laiko skirti būstui ir namų ūkiui, bet darėsi sunkiau apsirūpinti maistu; tai skatino gamybinio ūkio – žemdirbystės ir gyvulininkystės bei keramikos – atsiradimą.
VI a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims, kurios iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją, pradeda išsiskirti rytų baltų gentys, kurių pavadinimai aptinkami VIII a.-XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o XII a. – XIII a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas; jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju. Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose.Į rytus nuo Nemuno vidurupio ir į pietryčiuose nuo Šventosios gyveno lietuviai. Jų kultūros formavimosi pradžia siekia III a. Nuo VI a. išplitus mirusiųjų deginimo papročiui imta laidoti įvairiose pilkapio vietose. Įkapės panašios į ankstesnes, tik dalis jų apdegusios. Randama keramikos, verpstukų, diržų sagčių, kartais šalia kapo būdavo įsmeigiamas peilis ar ietgalis.
6 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ėmus gyventi sėsliau žmonės galėjo daugiau laiko skirti būstui ir namų ūkiui, bet darėsi sunkiau apsirūpinti maistu; tai skatino gamybinio ūkio – žemdirbystės ir gyvulininkystės bei keramikos – atsiradimą.
VI a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims, kurios iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją, pradeda išsiskirti rytų baltų gentys, kurių pavadinimai aptinkami VIII a.-XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o XII a. – XIII a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas; jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju. Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose.Į rytus nuo Nemuno vidurupio ir į pietryčiuose nuo Šventosios gyveno lietuviai. Jų kultūros formavimosi pradžia siekia III a. Nuo VI a. išplitus mirusiųjų deginimo papročiui imta laidoti įvairiose pilkapio vietose. Įkapės panašios į ankstesnes, tik dalis jų apdegusios. Randama keramikos, verpstukų, diržų sagčių, kartais šalia kapo būdavo įsmeigiamas peilis ar ietgalis.
Rytų baltai : Latgaliai, Sėliai, Žiemgaliai, Žemaičiai, Aukštaičiai, Nalšėnai, Deltuviai. Lietuviai, Galindai, Dniepro baltai ;
Vakarų baltai: Kuršiai, Prūsai, Skalviai, Nadruviai, Sembai, Notangai, Varmiai, Bartai, Pagudėnai, Pamedėnai, Deinuviai, Jotvingiai, Poleksėnai, Pomeranijos baltai;
Vakarų baltai: Kuršiai, Prūsai, Skalviai, Nadruviai, Sembai, Notangai, Varmiai, Bartai, Pagudėnai, Pamedėnai, Deinuviai, Jotvingiai, Poleksėnai, Pomeranijos baltai;