Dangus baltų gyvenime
Zodiako žvaigždynai, Venera (Aušrinė ir (arba) Vakarinė), Merkurijus (Vaivora), Marsas (Žiezdrė), Saturnas (Sėlija), Jupiteris (Indraja), Mėnulis ir Saulė – dangaus kūnai, kurių vardus dažnai mini lietuvių mitologija, atėjusi iš ikirašytinių baltų kultūros laikų . Lietuvių mitologiniame palikime daug įvairiausių „sužmogintų“ siužetų apie
Saulę, Mėnulį, Aušrinę ir Vakarinę. Dangus baltų gyvenime iš tiesų buvo kasdienė „duona“. Dangaus šviesulių
dėka žmogus identifikavo save laike ir erdvėje. Visos baltų kalendorinės
šventės, laiko skaičiavimo sistemos vienaip ar kitaip susietos su šviesulių
padėtimi dangaus skliaute įvairiais metų ar paros laikais. Svarbiausieji žmogui
dangaus šviesuliai – Saulė ir Mėnulis – baltų pagonybės laikais buvo net
sudievinti. Jų garbinimas išaugo iki Saulės ir Mėnulio kulto. Tiesa, tai ne
vien baltų išradimas. Vienoda žmogaus prigimtis, vienodai surėdytas protas ir
panaši tų pačių dangaus šviesulių apsuptis bei jų svarba tokius kultus (daugiau
ar mažiau išreikštus) pagimdė visoje mūsų planetoje. Reta tauta ar tautelė savo
istorijos aušroje nėra garbinusi vieno ar kito dangaus kūno, o, pavyzdžiui,
Egipto ir Romos civilizacijose Saulės, Mėnulio, planetų ir žvaigždžių
garbinimas pasiekė valstybinės religijos lygį. Viena iš baltų pagonybės laikų laidosenos apraiškų yra mirusiojo erdvinio orientavimo fenomenas. Jau nuo seno archeologai yra atkreipę dėmesį, kad nedegintų mirusiųjų kapai labai įvairiai orientuoti pasaulio šalių atžvilgiu Saulės ir Menulio keliai visada gula į pietus ir niekada nekerta šiaurės.
Šiaurinėse kryptyse, kaip ir priešingose jai – pietinėse, yra tam tikras
palaidotųjų skaičius, nors ir nedidelis. Išsiaiškinus, kad erdvinis mirusiųjų
orientavimas sietinas su dangaus kūnais, žvilgsnis nukrypo į šiaurės poliaus
srityje esančias žvaigždes.
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kr. poliarinėje srityje esantys žvaigždynai atrodė kitaip. Dėl precesijos lėtai keičiasi žvaigždėtas dangus. Senojo geležies amžiaus pradžioje artimiausias žvaigždynas Šiaurės poliaus srityje buvo Mažieji Grįžulo Ratai
Saulės ir Menulio keliai visada gula į pietus ir niekada nekerta šiaurės. Šiaurinėse kryptyse, kaip ir priešingose jai – pietinėse, yra tam tikras palaidotųjų skaičius, nors ir nedidelis. Išsiaiškinus, kad erdvinis mirusiųjų orientavimas sietinas su dangaus kūnais, žvilgsnis nukrypo į šiaurės poliaus srityje esančias žvaigždes.
Lietuvių naudojamas žvaigždyno pavadinimas Mažieji Grįžulo Ratai – „Besisukančios vežimo ienos“ nurodo, kad senovės astronomams buvo žinomi žvaigždyno judėjimo ypatumai. Senovės astronomai, jei jie norėjo naktį nustatyti šiaurės kryptį, neišvengiamai turėjo stebėti Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno a arba b, nes toje epochoje nebuvo kito žvaigždyno, kuris būtų arčiau Šiaurės poliaus.
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kr. poliarinėje srityje esantys žvaigždynai atrodė kitaip. Dėl precesijos lėtai keičiasi žvaigždėtas dangus. Senojo geležies amžiaus pradžioje artimiausias žvaigždynas Šiaurės poliaus srityje buvo Mažieji Grįžulo Ratai
Saulės ir Menulio keliai visada gula į pietus ir niekada nekerta šiaurės. Šiaurinėse kryptyse, kaip ir priešingose jai – pietinėse, yra tam tikras palaidotųjų skaičius, nors ir nedidelis. Išsiaiškinus, kad erdvinis mirusiųjų orientavimas sietinas su dangaus kūnais, žvilgsnis nukrypo į šiaurės poliaus srityje esančias žvaigždes.
Lietuvių naudojamas žvaigždyno pavadinimas Mažieji Grįžulo Ratai – „Besisukančios vežimo ienos“ nurodo, kad senovės astronomams buvo žinomi žvaigždyno judėjimo ypatumai. Senovės astronomai, jei jie norėjo naktį nustatyti šiaurės kryptį, neišvengiamai turėjo stebėti Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno a arba b, nes toje epochoje nebuvo kito žvaigždyno, kuris būtų arčiau Šiaurės poliaus.
Saulė
Saulė baltų gyvenimeAnksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo. Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo.
<ŽIRGAI DVYNIAI ANT STOGO KRAIGO>
Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau. Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.
<ŽIRGAI DVYNIAI ANT STOGO KRAIGO>
Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau. Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.
Mėnulis
Mėnulis baltų gyvenime
Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.
Žmonės manė, kad Mėnulis turi įtakos augmenijai – augalai greičiau auga naktį, kai danguje Mėnulis. Geriausias laikas būdavo Mėnulio didėjimas ir pilnėjimas, jam didėjant auga javai, vaikai, gyvuliai ir pan. Žemdirbiai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves per Mėnulio priešpilnį, nes manė, kad kaip padidės Mėnulis, taip augs pasėliai ir sodiniai. Kai kurie žemdirbiai sėją stengdavosi pradėti ir baigti per pilnatį anksti rytą. Per delčią būdavo sėjami rugiai, kviečiai, žirniai, tada buvo manoma, kad jų nepuls kirmėlės. Mėnulio jaunatis ir pilnatis buvo laikoma geriausiu laiku. Šios dvi fazės buvo siejamos su atsijauninimu, sveikata. Jaunas Mėnulis laikomas jaunystės, o pilnatis – grožio ir gerovės simboliu. Įsižiūrėję į jauną ar pilną Mėnulį, žmonės matydavo įvairius atvaizdus, kurie aiškinami skirtingai. Vieni sako, kad mėnulis yra našlaitės atvaizdas, kiti – kad nubausta už savo tuštybę mergina arba mergina su naščiais, kuri keikusi Mėnulį, kad jis tamsiai šviečia, dar kiti sako, kad mergina, negalėdama apsiginti nuo velnio, pradėjo šaukti: ,,Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!”, ir Mėnulis ją paėmė. Iš mėnulio išvaizdos buvo buriama apie orą, pavyzdžiui, balti ratai apie mėnulį pranašavo šalčius. Buvo manoma, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas puikiai seksis, siūlai netrukinės ir nesisuks. Žvejai tinklus megzdavo prieš pilnatį, manydami, kad žuvų bus pilnas tinklas. Užgimusi jauną Mėnulį žmonės sveikindavo giesmėmis, rateliais, vyrai nusiimdavo kepures, kalbėdavo įvairias maldeles, pavyzdžiui:
,,Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis!
Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis.
Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe.
Tau pilnatis, tau sveikata.”
Arba:
,,Jaunas mėnuo Kunigaikšti!
Tau pilnų ratų, o man sveikatų
Tau sudiltie, tau gyventie.”
Panašių maldelių buvo labai įvairių. Apie Mėnulio užtemimus sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad užtemimo metu jį pagrobianti kažkokia antgamtinė būtybė.
Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.
Žmonės manė, kad Mėnulis turi įtakos augmenijai – augalai greičiau auga naktį, kai danguje Mėnulis. Geriausias laikas būdavo Mėnulio didėjimas ir pilnėjimas, jam didėjant auga javai, vaikai, gyvuliai ir pan. Žemdirbiai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves per Mėnulio priešpilnį, nes manė, kad kaip padidės Mėnulis, taip augs pasėliai ir sodiniai. Kai kurie žemdirbiai sėją stengdavosi pradėti ir baigti per pilnatį anksti rytą. Per delčią būdavo sėjami rugiai, kviečiai, žirniai, tada buvo manoma, kad jų nepuls kirmėlės. Mėnulio jaunatis ir pilnatis buvo laikoma geriausiu laiku. Šios dvi fazės buvo siejamos su atsijauninimu, sveikata. Jaunas Mėnulis laikomas jaunystės, o pilnatis – grožio ir gerovės simboliu. Įsižiūrėję į jauną ar pilną Mėnulį, žmonės matydavo įvairius atvaizdus, kurie aiškinami skirtingai. Vieni sako, kad mėnulis yra našlaitės atvaizdas, kiti – kad nubausta už savo tuštybę mergina arba mergina su naščiais, kuri keikusi Mėnulį, kad jis tamsiai šviečia, dar kiti sako, kad mergina, negalėdama apsiginti nuo velnio, pradėjo šaukti: ,,Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!”, ir Mėnulis ją paėmė. Iš mėnulio išvaizdos buvo buriama apie orą, pavyzdžiui, balti ratai apie mėnulį pranašavo šalčius. Buvo manoma, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas puikiai seksis, siūlai netrukinės ir nesisuks. Žvejai tinklus megzdavo prieš pilnatį, manydami, kad žuvų bus pilnas tinklas. Užgimusi jauną Mėnulį žmonės sveikindavo giesmėmis, rateliais, vyrai nusiimdavo kepures, kalbėdavo įvairias maldeles, pavyzdžiui:
,,Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis!
Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis.
Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe.
Tau pilnatis, tau sveikata.”
Arba:
,,Jaunas mėnuo Kunigaikšti!
Tau pilnų ratų, o man sveikatų
Tau sudiltie, tau gyventie.”
Panašių maldelių buvo labai įvairių. Apie Mėnulio užtemimus sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad užtemimo metu jį pagrobianti kažkokia antgamtinė būtybė.
Žvaigždės ir žvaigždynai
Žvaigždės baltų gyvenime
Žmonės labai mylėjo žvaigždes, joms meldėsi, apie jas dainavo dainas, įpynė į pasakas. Iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie derlių ir orą, tokių burtų yra labai daug ir įvairių. Daugiausia žmonės stebėjo žvaigždes žiemą, kada ilgos naktys. Naktį atsikėlęs iš miego šeimininkas ar jo žmona žiūrėdavo į žvaigždes: jei dangus tamsiai mėlynas, o jo skliautas atrodo aukštas, žvaigždės mirga silpnu žalsvu atspalviu, Mėnulis baltas, švarus, ties horizontu kiek suplotas, reiškias bus giedra, šalta. Jei žvaigždės labai mirga, bus dargana. Jei smulkios žvaigždutės nematomos, o matomos tik ryškios, bus lietaus. Uodeguotų žvaigždžių (kometų) pasirodymas žadėjo nelaimę, badą, gaisrą ar pan.
Ilgainiui atsirado tikėjimas, kad kiekvienam žmogui gimus įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus nukrenta. Mirdamas žmogus meldėsi žvaigždėm: ,,Dėkoju toms jau žvaigždelėms, kurios dieną, naktį žibėjo ir spindėjo ir ant kurių grožybes aš žiūrėjau, savo akimis veizėjau. Jau daugiau jų nebematysiu jų. Iš žilos senovės lietuviams buvo žinomas ,,Paukščių takas”. Žmonės tikėjo, kad išskrendantiems žiemai paukščiams kelionėje nereikia maisto – jie ,,Paukščių take”, kitaip dar vadinamame ,,Pieno žvaigždėmis”, susiranda kuo pasistiprinti. Pagal ,,Paukščių tako” padėtį žmonės nustatydavo metų laiką, pagal jo išvaizdą spėdavo orą. Pavyzdžiui, jei ,,Paukščių tako” žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra ( žiemą – šaltis), neryškus jų žibėjimas sako apie artėjančią darganą.
Taip pat gerai buvo žinomas ir ,,Grįžulo ratų” žvaigždynas. Buvo sakoma, kad žvaigždynas Didieji Grįžulo Ratai tai buvę Saulės ratai,o Mažieji Grįžulo Ratai - Saulės dukters. Joms bevažiojant, žirgai pasibaidė , ratai užkliuvo vieni už kitų, apsivertė ir pasiliko stovėti, o Saulė su dukra išriedėjo ir nuvažiavo. Dar vienas plačiai žinomas žvaigždynas – Sietyno žvaigždynas. Pagal jo padėti žmonės nustatydavo nakties laiką. Žiemos vakarais, Sietynui tekant rytuose, eidavo gulti, o leidžiantis vakaruose, - keldavosi. Iš seno žmonės pastebėjo, kad Sietynas žiemą eina tuo pačiu keliu kaip vasarą Saulė. Jauno Mėnulio pasirodymas ties Sietynu skelbė žmonėms artėjantį pavasarį.
Žemiau Sietyno spindi keturios žvaigždės, vadinamos Šienpjoviais, ir trys įkypai, vadinamos Grėbėjomis arba Mergelėmis. Šienpjoviai danguje pasirodydavo rudenį ir žibėdavo per visą žiemą. Pagal jų padėti žmonės spręsdavo apie ilgėjimą, jos tempus. Iš Šienpjovių padėties žmonės nustatydavo nakties laiką: tuomet jie teka prieš sutemas, o leidžiasi prieš aušrą.
Plačiai žinoma Šiaurės žvaigždė. Kadangi ji nuolat toje pačioje vietoje yra vadinama dangaus vinimi.pagal ją orientuodavosi žvejai ir jūrininkai.
Yra dar daugybė įdomių žvaigždžių ir žvaigždynu, įdomiu jų pavadinimų. Iš šių žvaigždžių mūsų protėviai galėdavo pasakyti daugybę įdomių dalykų.
Žmonės labai mylėjo žvaigždes, joms meldėsi, apie jas dainavo dainas, įpynė į pasakas. Iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie derlių ir orą, tokių burtų yra labai daug ir įvairių. Daugiausia žmonės stebėjo žvaigždes žiemą, kada ilgos naktys. Naktį atsikėlęs iš miego šeimininkas ar jo žmona žiūrėdavo į žvaigždes: jei dangus tamsiai mėlynas, o jo skliautas atrodo aukštas, žvaigždės mirga silpnu žalsvu atspalviu, Mėnulis baltas, švarus, ties horizontu kiek suplotas, reiškias bus giedra, šalta. Jei žvaigždės labai mirga, bus dargana. Jei smulkios žvaigždutės nematomos, o matomos tik ryškios, bus lietaus. Uodeguotų žvaigždžių (kometų) pasirodymas žadėjo nelaimę, badą, gaisrą ar pan.
Ilgainiui atsirado tikėjimas, kad kiekvienam žmogui gimus įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus nukrenta. Mirdamas žmogus meldėsi žvaigždėm: ,,Dėkoju toms jau žvaigždelėms, kurios dieną, naktį žibėjo ir spindėjo ir ant kurių grožybes aš žiūrėjau, savo akimis veizėjau. Jau daugiau jų nebematysiu jų. Iš žilos senovės lietuviams buvo žinomas ,,Paukščių takas”. Žmonės tikėjo, kad išskrendantiems žiemai paukščiams kelionėje nereikia maisto – jie ,,Paukščių take”, kitaip dar vadinamame ,,Pieno žvaigždėmis”, susiranda kuo pasistiprinti. Pagal ,,Paukščių tako” padėtį žmonės nustatydavo metų laiką, pagal jo išvaizdą spėdavo orą. Pavyzdžiui, jei ,,Paukščių tako” žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra ( žiemą – šaltis), neryškus jų žibėjimas sako apie artėjančią darganą.
Taip pat gerai buvo žinomas ir ,,Grįžulo ratų” žvaigždynas. Buvo sakoma, kad žvaigždynas Didieji Grįžulo Ratai tai buvę Saulės ratai,o Mažieji Grįžulo Ratai - Saulės dukters. Joms bevažiojant, žirgai pasibaidė , ratai užkliuvo vieni už kitų, apsivertė ir pasiliko stovėti, o Saulė su dukra išriedėjo ir nuvažiavo. Dar vienas plačiai žinomas žvaigždynas – Sietyno žvaigždynas. Pagal jo padėti žmonės nustatydavo nakties laiką. Žiemos vakarais, Sietynui tekant rytuose, eidavo gulti, o leidžiantis vakaruose, - keldavosi. Iš seno žmonės pastebėjo, kad Sietynas žiemą eina tuo pačiu keliu kaip vasarą Saulė. Jauno Mėnulio pasirodymas ties Sietynu skelbė žmonėms artėjantį pavasarį.
Žemiau Sietyno spindi keturios žvaigždės, vadinamos Šienpjoviais, ir trys įkypai, vadinamos Grėbėjomis arba Mergelėmis. Šienpjoviai danguje pasirodydavo rudenį ir žibėdavo per visą žiemą. Pagal jų padėti žmonės spręsdavo apie ilgėjimą, jos tempus. Iš Šienpjovių padėties žmonės nustatydavo nakties laiką: tuomet jie teka prieš sutemas, o leidžiasi prieš aušrą.
Plačiai žinoma Šiaurės žvaigždė. Kadangi ji nuolat toje pačioje vietoje yra vadinama dangaus vinimi.pagal ją orientuodavosi žvejai ir jūrininkai.
Yra dar daugybė įdomių žvaigždžių ir žvaigždynu, įdomiu jų pavadinimų. Iš šių žvaigždžių mūsų protėviai galėdavo pasakyti daugybę įdomių dalykų.