Baltų atvirkštinio pasaulio modelis
Senųjų tautų erdvės ir laiko sampratos nagrinėjimas, laužydamas mūsų mąstymo ir stereotipus, dažnai atveda prie gana netikėtų išvadų. Tai tinka ir kalbant apie baltų pasaulėžiūrą. Kiek galima spręsti iš tautosakos bei su ja sugretinamų archeologijos duomenų, senieji lietuviai turėję numatyti „atvirkštinio“ pasaulio galimybę. Kol kas per anksti vienareikšmiškai šį faktą interpretuoti, tačiau manoma, jog tokio „atvirkštinio“ pasaulio modelio nusakymas ne tik papildytų mūsų žinias apie lietuvių pasaulėžiūrą, bet ir būtų įdomus kai kurių šiuolaikinės fizikos teorijų požiūriu.
Žmonių pasaulis, kad ir kaip įvairiai būtų interpretuojamas, visuomet aiškinamas remiantis tradicine logika. Tačiau, žmogui susidūrus su antgamtiniu dievų ir demonų pasauliu, įprastinė logika neretai traukėsi, užleisdama vietą kitai, sunkiai suprantamai įvykių tvarkai, kur gausu neaiškių metamorfozių, priežasties –pasėkmės santykių nepaaiškinamų įvykių ir pan. Velnio dovanotas auksas dažnai virsta anglimis ar sausais lapais, ir atvirkščiai- anglys virsta auksu, laumių sukeisti vaikai pasirodo esą paprasčiausiais medžių blukiais ir pan. Tokius pasikeitimus įprasta aiškinti demonų sukčiavimu, monais.
Nors gali būti ir kitaip. Folklore velnias dažniausiai vaizduojamas turintis elementaraus teisingumo jausmą ir neatrodo, kad jo padėka žmogui, padėjusiam sunkioje situacijoje, būtų nenuoširdi. Gal velnio ir laumių dovanos jų nakties pasaulyje yra tikros, tik jos negalioja dieną, kai pasaulį valdo kitos, šviesos jėgos? Gal „aname pasaulyje“ vyrauja kitokie dėsniai? Tą ir pamėginsime išsiaiškinti, pasitelkę tautosaką.
Vienoje lietuvių pasakoje Dievas įsileidžia dangun du žmones perspėdamas: „In nieką jūs nesikiškit, kad ir pamatysite ką negerai darant“. Atėjus pietų metui, du angelai imasi pernešti stalą iš vieno kambario į kitą. Tačiau tą padaryti jie stengiasi, nešdami stalą ne išilgai, o skersai.
Matydami tokį angelų žioplumą, žmogus bando jiems nurodinėti, siūlo nešti galu į priekį. Kadangi svečias nusižengia priesaikai nesikišti į dangaus reikalus, jis išvejamas lauk. Taigi, anas pasaulis kitoks, ir jame viskas daroma žemiškuoju požiūriu atvirkščiai.
Žmonių pasaulis, kad ir kaip įvairiai būtų interpretuojamas, visuomet aiškinamas remiantis tradicine logika. Tačiau, žmogui susidūrus su antgamtiniu dievų ir demonų pasauliu, įprastinė logika neretai traukėsi, užleisdama vietą kitai, sunkiai suprantamai įvykių tvarkai, kur gausu neaiškių metamorfozių, priežasties –pasėkmės santykių nepaaiškinamų įvykių ir pan. Velnio dovanotas auksas dažnai virsta anglimis ar sausais lapais, ir atvirkščiai- anglys virsta auksu, laumių sukeisti vaikai pasirodo esą paprasčiausiais medžių blukiais ir pan. Tokius pasikeitimus įprasta aiškinti demonų sukčiavimu, monais.
Nors gali būti ir kitaip. Folklore velnias dažniausiai vaizduojamas turintis elementaraus teisingumo jausmą ir neatrodo, kad jo padėka žmogui, padėjusiam sunkioje situacijoje, būtų nenuoširdi. Gal velnio ir laumių dovanos jų nakties pasaulyje yra tikros, tik jos negalioja dieną, kai pasaulį valdo kitos, šviesos jėgos? Gal „aname pasaulyje“ vyrauja kitokie dėsniai? Tą ir pamėginsime išsiaiškinti, pasitelkę tautosaką.
Vienoje lietuvių pasakoje Dievas įsileidžia dangun du žmones perspėdamas: „In nieką jūs nesikiškit, kad ir pamatysite ką negerai darant“. Atėjus pietų metui, du angelai imasi pernešti stalą iš vieno kambario į kitą. Tačiau tą padaryti jie stengiasi, nešdami stalą ne išilgai, o skersai.
Matydami tokį angelų žioplumą, žmogus bando jiems nurodinėti, siūlo nešti galu į priekį. Kadangi svečias nusižengia priesaikai nesikišti į dangaus reikalus, jis išvejamas lauk. Taigi, anas pasaulis kitoks, ir jame viskas daroma žemiškuoju požiūriu atvirkščiai.
Pagal kilmę lietuvių mitologija dažnai skirstoma į kelis istorinius etapus:
“Ikikrikščionišką” (Matriarchalinį, dominuoja moteriškos dievybės; Patriarchalinį, kuriame moteriškos dievybės praranda reikšmę, iškyla vyriški dievai).
“Valstybingumo”, trukusį maždaug nuo XV a. iki XVII a., atspindimą mitų apie didvyrius ir valdovus;
“Krikščionišką”, prasidėjusį maždaug XVI a., mituose pagoniškos dievybės įgyja krikščioniškų bruožų;
“Romantistinį”, prasidėjusį apie XIX a., idealizuojantį senovę, turintį graikų ir romėnų mitologijos buruožų, mitai čia atspindi ne istorinius įvykius ar dievybes, o kitus, senesnius mitus;
Baltų mitologijos tyrinėjimai
Ankstyviausi mitai rekonstruojami, remiantis archeologiniais radiniais, vėlesnių mitų elementais bei lingvistiniais tyrimais. Tokie tyrimai leidžia rekonstruoti pasaulėžiūrą ir tikėjimus, egzistavusius maždaug VIII amžius ir anksčiau. Lemiančią įtaką šiems tyrimams padarė Marijos Gimbutienės darbai. Kadangi tokios mitų rekonstrukcijos neturi tiesioginių įrodymų, dalis mokslininkų jomis abejoja. Lietuvoje taip atkurtus mitus labiausiai išpopuliarino Pranės Dundulienės darbai.
Vėlesnės mitologijos tyrimai paremti daugiau rašytiniais VIII a. - XIX a. šaltiniais, atpasakojančiais lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimus, mitus bei papročius, archeologiniai radiniai naudojami, kaip papildoma medžiaga. Dauguma tokių tyrimų paremti skirtingų mitų bei juose minimų figūrų sugretinimu. Žymiausi, semiotiniai mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo ir Lietuvoje išpopuliarinti Norberto Vėliaus.
Lietuviams ir kitiems baltams žinomo aukščiausiojo Dievo vardai - Praamžius, Prakūrimas, Ūkopirmas - buvo susiję su Visatos kūrimu, pradžios davimu, laiko amžinumu.
Nuo seno Dievu buvo vadinamas aukščiausiasis arba vyriausias dievas, visatos ir gyvybės kūrėjas bei tvarkytojas;
Dievas Visatą sukūrė ir ją globoja, prižiūri teisingumą. Jis yra šviečiantis dangus, šviesa, diena;
Dievui turi paklusti visas pasaulis: dangus, oras, vanduo, žemė, visos būtybės ir net dievai. Jo valdžia begalinė, neturinti ribų;
Aukščiausiasis Dievas buvo ir metų laikų tvarkytojas. Trumpiausią metų dieną jam buvo atliekamos sudėtingos apeigos;
Pasaulio tvano legenda
Daugelyje tautų egzistavęs mitas apie pasaulinį tvaną. Lietuvių tautosakos tyrinėtojai taip pat yra aptikę šio mito versijų. Sakmėse pasakojama apie tai, kaip Praamžius pamato žmonių nedorybes ir pasileidimą. Dievas žemėn pasiunčia milžinus Vėją ir Vandenį, kad tie nubaustų žmones. Milžinai žemę supę 25 dienas ir naktis. Praamžiui pagailę žmonių ir jis iš dangaus numetęs riešuto lukštą. Žmonės ir žvėrys į jį sulipę kaip į valtį. Velnias norėjęs sukliudyti ir pasiuntęs pelę pragriaužti riešuto lukšto. Tada Dievas žemėn nusiuntė savo dukrą Vaivorykštę (Linksminę, Malonės juostą). Vaivorykštė išgelbėjusi iš vandenų porą senukų. Tie turėję 9 kartus peršokti per 9 akmenis. Taip atsiradę 9 jauni vyrai ir moterys, visų lietuvių protėviai.
Deivės pragimdytojos ir dievų trejybė
Lada - didžioji baltų deivė motina viso pasaulio gimdytoja.
Lela - tarpininkė tarp dangaus ir žemės .
Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai. Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.
Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs :
Perkūnas;
Patrimpas;
Pikuolis (Poklius);
Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys - apačia, arba dangus – žemė - požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą - vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus - jaunystę, brandą ir senatvę.
Perkūnas - atmosferos ir gamtos valdytojas. Jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas "dievo rykšte" - žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius.
Patrimpas - Dievų trejybėje stovėjęs Perkūno dešinėje pusėje, buvęs šilumos ir vaisių dievas, duodavęs pavasarį, laimę, ramybę, brandą, gausumą, globojęs gyvulius, arimą, javus. Patrimpas vaizduojamas žaliais drabužiais, varpų vainiku ant galvos. Jam aukodavę javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir kt.
Pikuolis - trečiasis baltų trejybės dievaitis. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio.